Šri Lanka – vieta sugrįžti ne kartą
Šri Lanka – populiari šalis, masiškai lankoma turistų, tiek keliaujančių pažintiniais takais, tiek tingiai poilsiaujančių. Bet ar gali būti kitaip, kai šalis tokia įdomi ir viliojanti, turinti kuo pasigirti pelnytai. Todėl ir važiuoja čia būriai keliautojų. Važiuojame ir mes, lietuviai, o man teko laimė šioje nedidelėje saloje apsilankyti jau tris kartus.
Pirmosios kelionės į Šri Lanką pasiruošimo stadijoje pro akis neprasprūdo įdomus niuansas, kad vaikai, tiesiog pramogai per viešbučių ir privačių namų tvoras mėto gyvates, vos ne kaip laikraščių ritinius paštininkai. Bandžiau įsivaizduoti, kad sėdžiu ant žalios vejos palmių pavėsyje už aukštos viešbučio tvoros su savo taivanietišku kompiuteriu, ir stebiu, kaip skrieja per tą tvorą riebūs pitonai ir pasišiaušusios kobros. Dabar nuo tokios minties juokas imtų.
Galiu pasakyti, kad nieko panašaus nebuvo, gyvačių išvis neteko matyti, išskyrus tas kelias varganas ir mieguistas kobras, pagal dūdelės melodiją vingiuojančias ir besitraukiančias nuo turistų fotoaparatų blyksčių prie įvairių šventyklų. Dauguma gyvačių, kaip vėliau sužinojau iš vieno labai puikaus gido ir biologijos profesoriaus, slypi gerokai patręšusiuose bambukuose, kur jos lengvai gali uždusinti ir sudoroti savo auką, dažniausiai kokį graužiką.
Ši maža sala yra viena mano mėgiamiausių šalių kartu su Filipinais, Gruzija, Amerika ir Italija ir galėčiau toliau ją girti jeigu ne keli labai nervinantys trūkumai, apie kuriuos taip pat užsiminsiu. Kerintys kraštovaizdžiai, kaip Filipinuose, šarmingi žmonės kaip gruzinai, marga amerikietiška įvairovė ir itališka spalvų gama maiste, tik vietoj makaronų čia teks išbandyti vieną aštriausių virtuvių pasaulyje. Kiekvieną kartą išvykdamas iš Šri Lankos jaučiu kario ir čili pipirų išdegintą skrandį. Tuo pačiu ji nepanaši į jokią kitą šalį, netgi į tą pačią Indiją.
Šri Lanka pagal plotą yra mūsų Lietuvos kopija ir didesnė tik tiek, kiek teritorijos užima Nidos kurortas. Šalies reklamuotojai Šri Lankos formoje įžvelgia brangakmenį, kuris blizga visuose lankstinukuose ir atrodo, lyg mažas safyras atskilęs nuo didžiulės Indijos brangakmenių kasyklos. Brangakmeniai yra viena iš didžiausių eksporto prekių Šri Lankoje, kuria beveik išimtinai užsiima Šri Lankos musulmonai, šlifuojantys, gludinantys žibančius akmenėlius, prekiaujantys auksu, sidabru ir kitais papuošalais spindinčiuose juvelyrinėse. Kitiems ji primena ašarą, galbūt ištryškusią iš pamotės Indijos akies ir susitingusią vandenyne.
Atvykus į Šri Lanką gali atrodyti, kad visi jus bando apgaudinėti. Nors šią paranoją seniai esu išsioperavęs, pirmosios dienos visada būna tikra kultūrinė aklimatizacija. Jei visą laiką galvosite, kad jus apgaudinėja, tai taip ir bus. Šri Lankoje lankosi šimtai tūkstančiai turistų ir nemaža dalis vietinio gyvenimo teka jų patenkinimo ir išnaudojimo ritmu. Vietinio rikšos, kurie vadinami tuk tukais vairuotojas gali jūsų laukti visą dieną, o pasakius, kad būsite tam tikroje vietoje po mėnesio, jis irgi ten bus. Gali atrodyti, kad jūs esate vienintelis jo klientas per visą pusmetį. Kad kuo labiau padidintų savo dienos pajamas, jie gali būti begėdiškais melagiais. Atvykus į miestą staiga iš taksisto sužinote, kad jūsų pasirinktas viešbutis užsidarė, sudegė arba yra privisęs tarakonų. Jie gauna komisinius iš kitų viešbučių ir darys viską, kad nuvežtų jus būtent ten.
Būtent oro uoste jums pirmą kartą pasakys, kad naktiniai autobusai iš oro uosto šiuo metu nevažinėja, o tas nemokamas ekspresas, nuvežantis iki pirmos autobusų stoties, išvis neegzistuoja. Pabėgę iš to šiek tiek nedraugiško rato pateksite į labai saugią, smalsią ir malonią šalį, su kvapniais prieskonių sodais, tirštais miestais, britiškomis geležinkelio stotimis, olandiškais uostais ir neįtikėtina kultūrų ir religijų įvairove.
Tame pačiame oro uoste, kur taksistai gąsdina nevažiuojančiais autobusais į lietuvišką pasą įpokši šri lankietiškas įvažiavimo spaudas – viza, už kurią mokėti nereikia, o pasienietis jokių papildomų klausimų neturi, tik lankykitės, sveteliai, kuo ilgiau, tuo geriau. Jeigu pasiseka, išėjus iš lėktuvo jums sušokamas tradicinis šokis ir ant kaklo atsiranda gėlių girlianda. Kiekviena šalis turi savo kvapą, o Šri Lankos kvapas, tai aštrus ir kartu saldus kario aromatas iš karto gaudantis už nosies tik įžengus į tvankią Pietų Azijos naktį. Pirmas įspūdis, kuris tikrai nustebina – saugumas ir jaukumas. Kokiam minoriniam sukčiui ar taksistui nepavykus jūsų įsivilioti į savo pinkles, šie nesupyksta, tik nusišypso.
Nusiimu kuprinę ir įveiktas malonaus kelioninio nuovargio atsisėdu ant atgyjančios autobusų stovėjimo aikštelės suolo. Naktis, kuri, rodos ką tik prasidėjo, jau ir baigiasi, o tūkstančiai žmonių, lendančių iš autobusų, rikšų, ir savo kiemų, atrodo, lyg nebūtų išvis miegoję. Visi sveikinasi, klausia kur važiuoju, klausia iš kur esu ir kas toks esu. Malonu. Dėmesys yra, ir didelis, bet skradžiai nuo jo prasmegti žemėn nesinori. Nori to ar nenori, bet visas keliones Šri Lankoje tenka pradėti Negombe, mieste, netoli oro uosto (kol kas vieintelio tarptautinio) maždaug valanda kelio nuo sostinės Kolombo. Bet aš visai ne prieš. Negombas netgi jaukus, su puikiu pliažu, ir kol akys bando prisitaikyti prie stiprios saulės dozės, keli mieguisti vakarai šiame pakrantės mieste yra labai malonūs.
Brėkštantį rytą budina musulmoniškos giesmės Alachui, dvasingos ir stiprios, kurioms nutilus, lyg kobra vingiuoja budistiška mantra, grakšti ir gerumu spinduliuojanti. Alachas ir Buda nėra vieninteliai Šri Lankos valdovai. Indų tamilai į budistišką šalį ant dramblių atnešė žinią apie induizmą, o Portugalijos, Olandijos ir Anglijos kolonistai kaip lotoso žiedą skleidė krikščionybės tiesą. Dauguma tų keistųjų Šri Lankos krikščionių yra gana karšti katalikai ir beveik visi gyvena Kolombe arba Negombe. Nuo savo protėvių maršrutų, kurie pirmiausia į šiuos uostus ir atvyko netoli tenužengę. Negombas yra netgi vadinamas mažąja Roma. Kelios budistų ir induistų šventyklos čia atrodo gana nykiai, palyginus su grandiozinėmis barokinėmis bažnyčiomis demonstratyviais fasadais. Viskas taip artima, taip pažįstama. Dideli kieti suolai, spalvoti paveikslai ir freskos, aukštos lubos, kryžiai ir žmonės į šventovę einantys su batais. Šalia tų didelių bažnyčių bus ir kapinės, kur lapkričio pirmąją vietiniai katalikai renkasi pagerbti mirusių ir tvarkyti artimųjų kapų.
