Kodėl visi nori į Maroką?
Tokį klausimą prieš gerus dešimt metų man uždavė vienas etiopas, šventęs Lietuvoje Naujuosius metus. Jam pasirodė keista, kad dažnas jo sutiktas lietuvis, jeigu važiuoja į Afriką, tai labai nori į Maroką. Norėjau į Maroką tada ir aš, nors tuomet tik planavau. Noriu ir dabar, nors buvau jau septynis kartus.
Šita šalis moka save reklamuoti. Oranžiniai apelsinai, su užrašu „Morocco“, atrodo, kad yra giliai visų smegenyse, o vaizdai iš skaitytų knygų apie Rytų pasakas, su džinais, aladinais ir skraidančiais kilimais labai sėkmingai susidėliojo atminties apie Maroką lentynėlėse.
Mes gyvename šiuolaikiniame pasaulyje, ir tuo kartais džiaugiamės. Bet kartais, norime nuo jo pabėgti ir suprasti, kaip iš tikrųjų buvo tolimoje praeityje. Lietuvoje ir daug kur Europoje tą sunku padaryti. Kelionės į Maroką, būtent, gali nukelti į tokius laikus, apie kuriuos skaitėme tik pasakose. Ir visa tai – ne spektakliuose, ne turistų zonose, o kiekviename kaime, didžiųjų miestų medinose, kalnuose ir dykumoje. Marokas įstrigęs praeityje, ir dėl to, aš labai džiaugiuosi.
Taigi, akistata su gilia senove, galimybė vartyti istorijos puslapius gyvai, tradicijos ir amatai kiekviename žingsnyje – pirmas svarus pliusas Marokui, kurio negalėčiau uždėti kitoms, ypač Maroko kaimyninėms šalims.
Žemų sanaudų avialinijoms pradėjus skraidyti iš Europos į Maroką, ištirpo ir ilgas kelias, kurį reikėdavo įveikti per visą senąjį žemyną. Geras pusdienis ir pakeitus vieną oro uostą Vakarų Europoje, vakare jau mindai tūkstančio ir vienos nakties pasakų šalies žemę.
Nusileidžiame Marakeše. Tai senas Maroko miestas, dar vadinamas kultūrine šalies sostine, turintis gerą ritmą ir alsuojantis tikra berberiška dvasia. Kilometrais išsikėrojusi medina (arabų pasaulyje medina reiškia senamiestį) paklaidina bet kurį atvykėlį akimirksniu. Taip dar įdomiau. Eini, kur kojos neša ir akys veda, pasiklysti, prisėdi atsigerti apelsinų sulčių, sūraus jogurto, suvalgyti pietums marokietiško troškinio – tadžino ir klaidžioji toliau. Išeiti į platesnes erdves – sudėtinga. Sienos visur aukštos, raudonos, labirintai veda į akligatvius ir žmonių kiemus, hamamus (vietines pirtis) ir kilimų parduotuves. Hasanas, Achmedas arba Mohamedas, puikiai įvaldęs anglų kalbą ir pardavimo meną bus labai mandagus ir vaišins jus mėtų arbata.
Kai ausys pagaus pirmuosius būgnų ritmus ir dūdelių virkavimus, žinosite, kad artėjate prie pagrindinės Marakešo arterijos – garsiosios Jemna El Fna aikštės. Marakešas be jos nebūtų tas Marakešas, kokį nori išvysti tūkstančiai nuotykių ieškotojų. Didžiulė aikštė, sulig keliais futbolo stadionais priglaudžia šimtus laisvamanių aktorių, kurie ateina kasdien į Jemna El Fna kaip į darbą. Šokėjai, muzikantai, gyvačių kerėtojai, dauguma pikti, kai juos fotografuojate ar filmuojate ir prašo įmesti į kepurę dirhamą kitą. Aikštę juosiai oranžinė apelsinų jūra. Jaunuoliai rėkia vienas garsiau už kitą ir dar nespėjus prieiti prie jų, jau tiesia šviežiai spaustų sulčių stiklinę. Net jei per daug nesu ištroškęs – išgeriu. Visada beprotiškai skanu ir pigu – vos keturi dirhamai. Šalia ir vežimai su datulėmis, džiovintais vaisiais, sraigių sriubos virėjai, prieskonių kalnai ir visokio kito turto galybės.
Iš šios aikštės vingiuoja dešimtys gatvelių į mediną, ir viena plati gatvė – tiesiai į Kutubijos mečetę, su aukščiausiu minaretu Marakeše. Paskutiniais metais Marakešas išgyvena aukso amžių. Užsieniečiai perka medinose apleistus pastatus, įkūrinėja juose viešbučius – riadus, naujuose rajonuose gatvės švarios ir apstatyso bankais, ištaigingomis kavinėmis, kur šimtus gyvenimo tėkmę stebinčių vyrų aptarnauja pasitempę padavėjai. Naujasis Paryžius, ir ne mažiau. Mes dar tik Marakeše, įspūdžių tiek daug, o Marokas, nesvarbu į kurią pusę pasuktum – turi tiek daug ką pasiūlyti, kad sunku pasirinkti. Keliaujant į vakarus – Atlanto vandenynas, nuglostytas atšiaurių vėjų ir nusėtas uolėtomis pakrantėmis. Čia visų keliautojų takai veda į gražuolią sunkiu pavadinimu Essaouira. Tai miniatiūrinis miestas su žavinga ir klaidžia medina, nosį riečiančiu, egzotikos nestokojančių jūros gėrybių turgumi ir plačiu paplūdimiu su dailiomis kopomis, kurias lygina lėtapėdžiai kupranugariai. Birželio mėnesiais Essaouira ypač šurmuliuoja. Kiekvieną aikštę ir laisvesnį skverelį užima tradicinės muzikos profesionalai ir mėgėjai. Mušamieji, styginiai ir pučiamieji instrumentai užpildo miestą melodinga magija.
Jeigu kylame į šiaurę, iškart už Marakešo pateksime į kaktusų plantacijas. Kiek daugiau pasidomėjus sužinau, kad tie kaktusai teikia labai skanius vaisius (tik nevalgykite vienu metu daugiau 3, iš tualeto neišeisite visą parą!), iš jo spaudžiamas džemas ir aliejus. Toliau šiaurės vakaruose, už kaktusų plantacijų yra didelis, baltas miestas – Kasablanka, bet apie šį Maroko gigantą, emancipuotą miestą reikia rašyti atskirai.
Keliaukite ir į rytus nuo Marakešo, ten plyti Middle Atlas kalnai, pereinantys į lygią stepę, kur žioplinėja kupranugariai ir laksto kaimenės ožkų, ėdančių viską kas papuola kelyje. Šio kelio pabaigoje – dramatiškos kopos – Erg Chebbi – raudonos, rusvos, oranžinės ir pilkos, lyg bangos ritasi per atšiaurų kraštovaizdį.
O viskas kas į pietus – dvelkia žila senove – kasbahai (senoviniai miestai – tvirtovės), berberų kaimai, tarpekliai tarp kalnų ir kanjonų, oazės, išdžiūvusės upės – tai tikrai mano mėgiamiausias regionas Maroke.
O kelionės pabaigai vėl sugrįžkime į Marakešą. Šito miesto įdomybių užtektų ir visai savaitei. Prieskonių turguje nusipirksite pagardų savo naujiems rytietiškiems receptams namuose, o priedo, gal ir marokietiškos kavos? Marakešo medina – didžiulis voratinklis ir klaidžioti po jį nenusibosta dienų dienas – užsukant į Bahia Palace (Karalių rūmai), Majorele botanikos sodus, žydų kvartalą – Melą, bet man mieliausia sėdėti riado terasoje ir žvelgti į visą tą gyvenimą iš aukštai, su puodeliu marokeitiškos kavos ir stikline apelsinų sulčių.
